Atėjo noras pasidalinti savo istorija. Gyvenimo istorija link svajonės, kurios dėka esu tokia, kokia esu dabar bei kuriu, tai ką kuriu.
Vidiniai ieškojimai ir atradimai turbūt prasidėjo tada kai gimiau, bet tai apčiuopiau sąmoningiau, kai man suėjo 23 metai. Tuo metu buvau labai nepatenkinta savimi ir savo gyvenimu, nes nesugebėjau priimti savęs ir savo unikalumo. Pradėjau gilintis, kodėl man taip yra ir ką aš galiu pakeisti, susitaikyti, kad man būtų geriau ir lengviau gyventi. Nuo to laiko palengva, savo tempu pradėjau eiti saviugdos keliu, vis daugiau ėmiau pažinti save ir auginti savo asmenybę. O dabar yra tas varikliukas – augimas.
Link kur ir kaip ėjau? Tai viskas susiję. Baigusi edukologijos studijas, penkis metus dirbau pedagoginį darbą. Tai buvo neformalus mokinių ugdymas. Pradžioje man labai patiko, visą save atidaviau tam. Tiek įsijungiau į šią veiklą, kad pamiršau ir apleidau savo asmeninį gyvenimą ir turbūt perdegiau. Priėjau liepto galą – sutriko sveikata. Tai buvo vienas iš esminių postūmių mano gyvenime. Gerai atsimenu: išėjau iš poliklinikos gavusi biuletenį dviems savaitėms su tokiu džiaugsmu, kad pagaliau galėsiu atsikvėpti nuo darbų ir užsiimti tuo, kas širdžiai miela. Buvo labai gražus spalvingas ruduo. Išėjusi iš poliklinikos išėjau pasivaikščioti į šalia esantį parką. Lynojo šiltas lietus. Po to sugalvojau nuvažiuoti į knygyną, nes vedė mintis – nebenoriu taip gyventi. Noriu keisti savo gyvenimą, ieškoti naujų kelių. Knygyne buvo pirmas dalykas, kuris patraukė dėmesį – žurnalas „Gražiausios sodybos”. Tai ir buvo man žinutė, įkvėpimas, ką noriu toliau veikti gyvenime. Vėliau vis labiau gilinausi į šią sritį ir į save. Išsirutuliojo tokia dar ne itin apčiuopiama mintis, idėja – noriu įkurti savo sodą – parką, kur atgaučiau savo dvasines ir fizines jėgas, kur galėčiau pasikviesti ir kitus žmones įkvėpimui ir ryšio su gamta džiaugsmui. Tai buvo 2009 metų ruduo. Tad jau pavasarį stojau mokytis neakivaizdžiai į želdynų dizaino studijas ir lengvai bei entuziastingai baigiau mokslus. Studijuojant paskutiniame kurse susiklostė gyvenimas taip, kad teko keisti gyvenamąją vietą. Tada atėjo dar vienas labai svarbus apsisprendimas: įsigyti savo namus su žemės plotu, kur galėčiau kurti savo svajonių sodybą – parką. Buvo 2012 metų ruduo, kai suradau ir įsigijau sodybą. Tai buvo vienas iš esminių mano gyvenime sprendimų, kuriuo niekada nenusivyliau ir nesigailėjau, nors buvo kartais ir ne lengva. Draugai ir artimieji sakydavo, bus sunku sodyboje, kaime. Tuo metu tik aš viena žinojau savo idėją, kuri mane vedė ir buvau kantriai ištikima jai. Tyliai įsipareigojau ir su ja einu iki šiol.
Įvyko didysis persikraustymas iš Kauno rajono į Jonavos rajoną. Su visu mano gyvenimu ir augalais, kurių nemažai ir ten auginau.
Atsikrausčiusi į sklypą iškart pradėjau kurti sodą, nes reikėjo atsivežtiems augalams surasti vietą, na ir jau degiau idėja, kurią ilgai nešiojausi širdyje. Pasidariau vienai zonai planą – tai buvo rožių sodo zona. Ir taip diena iš dienos vis po truputį kūriau, sodinau, auginau, kol užpildžiau pusę sklypo. Visas sklypas yra 32 arai. Prieš keturis metus padariau kitai sklypo daliai planą ir jau baigiau jį sutvarkyti, apsodinti augalais. Buvo toks pajautimas, jei per dieną nepadarau ko nors savo sode, tai atrodo diena nuėjo veltui. Tai taip gyvybiškai svarbu prisiliesti prie žemės, augalų ar tiesiog ką nors naujo sukurti, sutvarkyti dar vieną kampelį. Taip vis palengva kovojau su vadinamomis piktžolėmis, iš kurių vis atkovojau žemės gabalėlius ir prisodinu daugiamečių gėlių ar medžių, krūmų. Žemiau esančios nuotraukos iliustruoja vaizdų ir darbo pokyčius. Pirmoje nuotraukoje 2019 m rugpjūtis.
Antroje nuotraukoje 2020 m. rugpjūtis. Ta pati vieta.
Užpernai, besibaigiant vasarai, vis aplankydavo mintis, kad šią vasarą padariau ne viską, ko norėjau. Vieną dieną aplankė toks gilus liūdesys, kad va praėjo vasara ir savo sodyba džiaugiausi tik aš viena, nepasidalinau tuo su kitais, nes vis jausdavausi nepasiruošusi tam. Tad ilgai nelaukus, rugsėjo mėnesį padariau atvirų durų dieną savo sode ir priėmiau svečius norinčius aplankyti sodą. Tai buvo dar vienas man svarbus žingsnis.
Pernai dar gavau vieną žemės gabaliuką 8 arus, tad ir jį jau beveik užpildžiau gėlėmis. Apie tai dar papasakosiu istoriją. Sodindama gėles iš savęs pasijuokdavau „Duok moteriai žemės gabalėlį ir ji jį apsodins gėlėmis”.
Savo istorija noriu pasakyti tai, kad viskas prasideda nuo minties – kaip sėklos pasėtos į žemę. Ji sudygsta, auga ir galų gale užauga į didelį, gražų, žydintį medį. Taip ir su mintimi – idėja. Kai ji neapleidžiama, o vis auginama ištikimybe, atkakliu darbu ir įsipareigojimu, ta svajonė tampa realybe. Man tai teikia prasmę ir jausmą, kad tai ir yra mano širdies kelias. O ši kelionė tęsiasi vis toliau, gyvenimas pasiūlo naujas idėjas, naujas perspektyvas tad su savo augimu ir širdyje su Palaimos sodu einu į priekį.