Esu aš lauko akmenėlio kieto,
Rugiagėlės rugių, aguonos pakely,
Paukštelio čiulbančio, rasos lašelio
Ir vėjo dvelkiančio gyvybėje esu …

_____________________________________________

Nešiojuosi sparnus krūtinėje,

Jei kartais siela virs paukščiu,

Jei kartais skris dangaus platybėmis

Virš pakylėtų džiaugsmo debesų.

_____________________________________________

Tau, mielas Žmogau

Jei kada nors ryte bridai per pievą basas,
Tai pajautei gyvybę bundančios žoles
Ir rytmečio rasotą aromatą
Alsuodamas krūtinėj pajutai.

Gal kada nors bandei pagauti veją baltą,
Skrajojantį išplaukusiais rugiais
Ir apsisiautusį spalvotu vasaros apsiaustu,
Pakvipusiu liepų medaus žiedais.

Gal kada nors bandei su medžiais pakalbėti,
Negarsiai, tyliai, tyliai…. širdimi…
O daug, oi daug jie pasakyti gali,
Tylėjimas pasako daug daugiau, nei žodžiai ištarti.

Jei nebandei, tai pabandyk. O patikėk !
Kaip gera bėgti basomis rasota pieva,
Vėjeliui glostant tavo veidą ir akis.
Kaip gera įsileist krūtinėn medžių tylą
Ir širdimi pajaust,

koksai gyvenimas iš tikro nuostabus!

_______________________________________

Namai širdies

Man primena namus žiogų smuikavimas
Ir rūkas besileidžiantis laukuos,
Visa esybe krūtine gyvybė veržiasi
Tenai, giliai vidun nepaprastos šviesos.

Namai širdies – Dievulis kryžium nešinas,
Laukai, griežlės skardenimo pilni,
Su gervių mostais, klyksmo veriančiais
Pavasarinio žemės kvapo kupini.

Namai širdies, kur beržas tyliai rymantis
Neiškalbėtom maldomis vis oš.
Man reikia būti ten, dažniau vis reikia
Išjausti, išdainuot, išbūti tai.

Kad gyslomis tekėt gyvybės syvai
Gyvenimo širdies namų dvasia,
Kad parsineščiau tikrą pajautimą
Į sielos būstinę šventa šviesa.

Ir nebestigtų saulės mėnesienoj,
Nesiilgėčiau rytmečio aušros…
Ne danguje… krūtinėj savo.
Pareik dažniau, pareik širdie namo!

__________________________________________

Pavasaris širdy

Krūtinė kupina šviesos, tylėjimo, alsavimo.

Kaip žemė bunda šilumoj pavasarį gyvavimui,

Ir apkabinčiau aš akis bespindinčias švytėjimu,

Priglausčiau paukštį prie širdies lakštingalų čiulbėjime.

Pasaulį daug kelių, takų be galo,

O širdyje turiu takelį savo.

Jis veda link šviesios – į Dievo viltį,

Taip tyliai, taip švelniai, jog nieks negirdi…

___________________________________________________________________

Mama, Tavo meilė

Tavo meilė tai angelas sargas,
Visada ji kartu ir šalia.
Tarsi ašarą rankoj ant delno
Ją laikau… Ji lengva ir tyra.

Ji ore ir bekrintančioj snaigėj,
Vėjo gūsy ir saulės žaisme.
Ir dar mano širdy ji išaugo
Besiskleidžiančia rože trapia.

Tavo meilė tai pasakos grožis,
Nerašytom eilutėm tekste.
Ją jaučiu, ją matau, ją užuodžiu
Ir kvėpuoju visa krūtine.

_______________________________________________________________

Dėkingumas

Už vakaro tylėjimą širdy, persmelktą žiogų smuikavimo,
Kurio galiu klausytis jau be galo,
Už tą didžiulę Dievo dovaną – malonę jo beribę,
Kurią lyg fakelą iškėlus – širdį šviečiančią
palaimintu gyvenimu einu.
Gėlių žydėjimą, jų kvapo ilgesį
ir tą sparnuotą sielos įkvėpimo virpesį.
Su ašarom ir laimės stygom aidinčiom
Dėkingumu pražydo jau širdis.

_________________________________________________________________

Žmogus po saule

Žmogus po saule
artimas ir tolimas…
ir jo alsavimą girdi,
o tyloje išnyksta toliai
belieka savastis trapi.

Ta savastis įaugus sieloje
su medžiais, paukščiais ir laukais,
ta savastis išblyškus žemėje
lyg rūko skaromis draikais.

Taip artima, kad prisirištum,
prisijaukintumei ilgam.
Taip tolima, kad nepasiektum
net mintimis ir amžinam.

Ir taip kaskart po saulę saujoje
tai dalini, tai pamiršti,
kad jis vis šviečia ir be saujos,
ir be dalinimo… širdy.

Žmogus po saule
artimas ir tolimas…
su saule saujoje
ir begalybėje … tavy.

_______________________________________

Aš ateisiu… apkabinti tavosios širdies

Gelsvo rudenio vakaras ilgas
Ir lietus dar barbens ant stogų,
Niekada jis nebuvo užklydęs
Taip svaiginančiu laimės jausmu.

Tarp pakvipusių žvakių vaškinių,
Sklaidant knygos sutrintus lapus
Aš ateisiu gal tau net nežinant
tyliai, tyliai pravėrus duris.

Aš ateisiu kaip saulėtas vėjas,
Lengvas, lengvas su gūsiu gaiviu,
Su švelniom tarsi pūkas svajonėm
Apkabinti tavosios širdies.

Tik, prašau, neužverk širdies durų,
Nerakinki jų spynom tvirtom,
Kad neklausus galėčiau užeiti,
Prisiglausti prie tavo širdies.

_______________________________________

Meilės šviesa

Su meile pateka saulė,
Su meile atguls vakaruos,
Atėjom ir mes į pasaulį
Iš meilės, su meile, mylėt.

Ir turim kiekvienas po saulę
Mažytę, mažytę širdį,
Lyg gėlę pražydusią rytą
Rasotoj stebuklų šaly.

Tad švieskim, žydėkim, mylėkim
Lyg gėlės, lyg gėlės laukų.
Te šviečia, te spindi pasaulis
Nuo mūsų saulelių širdžių.

_______________________________________

Draugui

Dar neišeik. Pabūk. Pabūk dar tyliai.
Tiesiog kalbėk, kalbėk nebyliai.
O aš klausysiu… tavo tylą.
Kartais nereikia žodžių, iš akių matyti
Kas tavo sieloj slypi.

Dar neišeik. Pabūk. Pabūk draugu.
Tokiu draugu kai galime kalbėtis
Tik mudviem žinomos kalbos
Žodžiais, vedančiais į priekį.

Pabūk draugu, kurį branginsiu
Ir tamsioje nakty atminsiu,
Pabūk draugu, kuriuo tikėsiu,
Nors jau nebus vilties, tu rasi šviesą.

Pabūk draugu, kad apkabinčiau
Linkėdama stiprybės, laimės ir vilties,
Ir šypsenos ne vien veide,
Bet ir širdy, akyse…

Apglėbčiau, kad nurimtum.

Pabūk draugu, kai taip ramu,
Kai viskas tikra, paprasta ir sava,
Kai tu žinai manas mintis, o aš tavąsias,
Ir svajones, ir liūdesį, ir skausmą,
Kai tu žinai ir žodžių daug nereikia.
Tiesiog… Pabūk draugu,
Kai viskas tikra, paprasta ir sava.