Laukiniai paukščiai sodyboje turbūt kas dieną kelia vis naujus pojūčius, džiaugsmus. Kiekvienas metų laikas įdomus paukščių kaita.  Jie čia visi yra „sužiūrėti“  .  Po naujų metų imu laukti pirmųjų zylių tilindžiavimo. Kai jas išgirstu – žinia, pavasaris ne už kalnų. Ankstyvo pavasario ir rudens pranašas – liepsnelė. Ją tik tuomet pastebiu. Kitais laikais ji slapukė. O koks mielas ausiai jos pavojaus signalas. Ją pirmiau pavyksta  išgirsti nei pamatyti. Taipogi pavasario imu laukti kartu su grįžtančiomis į laukus gervėmis. Šie paukščiai be galo nostalgiški savo klykiančiais balsais.

Pavasarį sugrįžę  inkilus pasidalina varnėnai. Vieną zylės inkilą okupuoja karklažvirbliai. Mėlynosios zylės inkile pernai perėjo … denynbalsė. Oi kaip džiugina kasmet sugrįžtanti paprastoji medšarkė, kuri turi savo vietą – tokį metalinį stulpą. Patinėlis vis ant jo tupi ir sukiodamas uodegą demonstruoja savo svarbą kieme. Lizdą suka kaukazinių slyvų bruzgyne. Užpernai jai kompaniją palaikė ir raiboji denynbalsė.

O karklažvirblių lizdų pilnos namo palėpės, kur tik jie įlįsti nesugeba. Ir čirškia nuo ankstyvo ryto, vietoje žadintuvo.

Dagilių lizdai supasi klevo šakose. Čivyliai pernai įsikūrė kadagyje. Antrai vadai lizdą susuko ant arkos raganės vijoklyje. Baltosios kielės landžioja daržinės skylėse. Lauko virtuvės kamino plyšyje buvo įsitaisiusi dūminė raudonuodegė. Kažkur netoli ir paprastoji perėjo. Dar šelmeninės kregždės daržinėje gyvena. Kaimynų klevuose pavasarį pypauja grąžiagalvė. Turbūt neperi, atskrenda tik pasisveikinti.  Dygiajame šaltalankyje suko lizdą juodasis strazdas, o vyšnioje taip ne itin tvarkingai įsikūrė smilginis. Be galo įdomu stebėti kai paukščiai sugrįžta, suka lizdus, išsiveda jauniklius, o paskui išskrenda arba lieka žiemoti. Tuos žiemojančius kartais sau tyliai vadinu žiemkenčiais.  Jais ir pasirūpinti norisi, lesykloje  lesinu saulėgrąžų sėklomis.

Pernai lapkritis prasidėjo juodagalvių sniegenų švilpavimu, o tik vasarį šiemet putinų uogomis skanavo svirbeliai.  Ilgai jų laukė nusvirusios uogų kekės. Šį rudenį  dažniau nei prieš tai, naktimis sodybą aplankė naminės pelėdos. Jau keli metai kai joms iškeltas inkilas. Gal apsistos. O ir pelių bei pelėnų pernai buvo kaip niekad daug.

Pernai pavasarį vis netoli sodybos matydavau kukutį. Oi koks įspūdingas šis margasparnis kuoduotis. Jo nepastebėti tiesiog neįmanoma. Iškėliau inkilą jam, bet, deja, jame apsigyveno varnėnai 🙂

Jei tenka kur nors ilgesniam laikui išvažiuoti, būna sunku palikti šį visą mažą savo pasaulėlį. Turbūt esu per daug su juo suaugusi :). Nors labai įdomu pažinti ir kitus pasaulius. Pamatyti paukščius, tokius, kurie mano sodyboje  negyvena.